Laukuvos seniūnija

Laukuva – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurę nuo Šilalės, prie Žemaičių plento. Seniūnijos centras. Koordinatės: 55°37′08″N 22°13′59″E

Laukuva pirmąkart paminėta 1253 m. kaip svarbus gynybinis centras Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais.

► Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia stovi Laukuvos miestelyje, prie Žemaičių plento. Bažnyčia pastatyta 1856 m., priskiriama romantizmo stiliui - stačiakampio plano, dvibokštė. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Bažnyčia - archit. Timofejevo projektas, statė meistras Kalėda. Jos statyba rūpinosi klebonas Matas Narkevičius, dvarininkas Vladas Tallat-Kelpša, parapijiečiai. Laukuvos prelatas Razutis-Razutovičius sumokėjo už plytas. Bažnyčią 1893 m. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė 2 varpus. Šventoriuje palaidotas Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys.

► XVIII a. pastatyta medinė koplyčia, stovi Laukuvos kapinių centre, fasadas atgręžtas į kapinių vartus pietvakarių pusėje. Tai stačiakampis iš medinių sienojų suręstas pastatas. Fasadai apkalti medinėmis lentelėmis, ir nudažyti. Stogas dvišlaitis, dengtas skiedromis. Virš pagrindinio įėjimo yra nedidelis skarda dengtas bokštelis.   1748 m. čia veikė Škaplieriaus draugija.1829 m. koplyčia perstatyta. Koplyčioje kabo 1942 m. varpas, 2 cm augaline ornamentine juosta matyti užrašas: „IN HONOREM S. APOLLONIAE“, o ant liemens – „LAU A. ZWOLINSKI W WARSZAWIE 1888r“. Šerdis  - 32 cm ilgio. Skambinama įsiūbuojant instrumentą.

► Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia stovi Požerės kaime, 0,6 km į pietryčius nuo Paršežerio ežero. Medinę bažnyčią 1771 m. pastatė dvarininkas P. Zaleckas. Bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Šio sakraliojo statinio interjeras žavi išraiškingumu, XVIII a. drožėjų darbo altorių ansambliu, stilinga sakykla, vargonų prospektu, stilinga sakykla, vargonų prospektu ir rokokinių formų, gražios drožybos procesijų altorėliu. Šventoriaus tvora akmeninė. Jame palaidotas kunigas Antanas Skinderis (1869–1948), lietuvių spaudos darbuotojas, ir Požerės klebonas Anicetas Kerpauskas (1921–1985).

► Paršežerio ežeras - vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, apie 5 km į šiaurės rytus nuo Laukuvos. Pietiniame ežero krante yra Požerės miestelis. Prie Paršežerio įrengta vietinių, rajono gyventojų ypač mėgstama poilsiavietė. Paršežerį su Lūksto ežeru jungia Sietuvų upė. Paršežeris yra didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje.

► Paršežerio pėsčiųjų pažintinis takas - Sietuvos kraštovaizdžio draustinyje - ilgis 13,8 km., iš jo 4,1 km. medinis takas,  8 informaciniai stendai, 16 suolų, 40 informacinių rodyklių, 3 mediniai tiltai.

► Medvėgalis - iškiliausias Žemaitijos kalnas, kalvos aukštis - 234 m. Taip pat Medvėgalis -  centrinė, žymiausia tvirtovė gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Medvėgalio piliakalnis (Nuotr. Nerijus Noreika)

 

Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvusi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: "Mudvi galiva". Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota.

Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greitai grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.

Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis. Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija.

► Treigių piliakalnis, dar vadinamas Eržinkalniu, Kaštaunalių, Sarviečių vardais. Piliakalnis įrengtas aukštumos krašte, Lokystos kairiajame krante, ties jos intaku Virkule. Aikštelė beveik apvali, 15x14 m dydžio, žemėjanti į šiaurės rytus. Ją iš pietryčių, pietvakarių ir šiaurės vakarų juosia pylimas, kuris aukščiausias pietvakariniame gale – 3 m aukščio ir 14 m pločio. Jo išorinis 8 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio, 1,5 m gylio griovį, už kurio supiltas antras 120 m ilgio, 3 m aukščio, 16 m pločio lanko formos pylimas. Pirmojo pylimo šiauriniame gale yra senojo įvažiavimo liekanos - 3 m pločio tarpas. Šlaitai statūs, 12-14 m aukščio. Pietvakariniame šlaite įrengti laiptai. Pietvakarinėje ir pietrytinėje papėdėse, 4,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra Sargute vadinama kalva. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia.

► Bene daugiausiai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: ,,Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vėžimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei" (L. Kšivickis Žemaičių senovė,1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.

Greičiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII - XIV a. kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais) - dar labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalinių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.

XIX a. žemėlapiuose Sietuvos kūlgrinda pažymėta kaip dalis kelio Kaltinėnai – Tverai. Vietiniai žmonės dar ir dabar prisimena kaip kūlgrinda žmonės iš Požerės važiuodavę į Tverų atlaidus ir atvirkščiai. Važiuojant grindiniu per patį Sietuvos upelį vanduo plaudavęs arkliui šonus, o vežimų sėdynės turėjo būti iškeltos virš vežėčių.

Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis - 180 ir 150 m, plotis 3-4 m.

► Padievyčio piliakalnis - piliakalnis Šilalės rajone, Šiauduvos apylinkėse. Jis įrengtas Dievyčio ežero pietiniame krante esančioje masyvioje kalvoje. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga rytų-vakarų kryptimi, 150x100 m dydžio, kiek žemesniu pietiniu kraštu. Piliakalnis apaugęs mišriu mišku, kuris anksčiau buvo kirstas, dalis aikštelės dirvonuoja, į jį rytiniu šlaitu veda kelias. Šlaitai statūs. Į rytus nuo piliakalnio per Ežervyčio pelkę veda kūlgrinda.

► Dievytis – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, apie 5 km į pietus nuo Laukuvos. Ilgis 0,7 km, plotis iki 0,6 km. Krantai šiaurėje ir pietvakariuose statūs, pietryčiuose – pelkėti, rytuose ir vakaruose – žemi. Iš pietinės pusės ežerą supa miškas. Iš Dievyčio išteka Akmenos intakas Yžnė. Šiaurinėje pakrantėje įsikūręs Padievytis.

► Padievyčio tvenkinys yra Šilalės rajono savivaldybėje, A1Vilnius–Kaunas–Klaipėda magistralinio kelio 311 km,  Laukuvos seniūnijoje, Tvenkinys - Jūros baseine. Tvenkinio plotas: 24,2 ha. 

► Kelpšaičių parkas įkurtas 1990 m. Rietavo miškų urėdijos Labardžių girininkijos girininko Jono Šedbaro iniciatyva. Parką puošia tvenkiniai, pavėsinės, medžio skulptūros, įrengtos žaidimų ir pasirodymų aikštelės. Šalia parko yra automobilių stovėjimo aikštelė, vienoje parko pavėsinių - lauko židinys. Čia daugiau kaip 24 ha miško. Parke pamatysite 80 iš įvairių pasaulio šalių atkeliavusių introdukuotų ir 15 vietinių medžių rūšių. Parkas - Šilalės rajono sav., Laukuvos sen. Koordinatės: 55o 37' 9'' N, 22o 14' 0'' E

► Paminklas „1941 – 1952 Laukuvos valsčiaus tremtinių atminimui“  - 1989 m. sąjūdiečiams kilo idėja – pastatyti Laukuvos tremtiniams paminklą. Vietą paminklui paruošė laukuviškis melioratorius Petras Beržinis. Darbais buvo pasiskirstyta - medžius parūpino: Vacys Liutvinas, Bronius Norbutas, Jonas Šedbaras. Meistravo: Bronius Rimkus, Juozas Norbutas, Pranas Stirbys, Antanas Vėlius, Aleksas Lukošius Vacys Jurgaitis, Bronius Norbutas, Leonas Čalius, Stasys Drukteinis, Donatas Šereikis, Antanas Lukošius, Algis Lelėna, Saulius Macas, Valdemaras Jasevičius, Stasys Budginas, Ramūnas Rupšys bei kiti. 1990 m. birželio 14 dieną paminklas buvo atidengtas. Paminklą pašventino parapijos klebonas Jonas Pakalniškis. Paminklas yra Laukuvos miestelio centre, Varnių ir Kapų gatvių susikirtime prieš tremtinio B. Tallat – Kelpšos namą, ant kalvelės.

► 1991 metais Laukuvos Sąjūdžio grupės nariai, vidurinės mokyklos (dabar N. Vėliaus gimnazija) direktorius žuvusių partizanų sūnus Vincas Jurgaitis ir laukuviškis Juozas Miknius pagal turimą nuotrauką ir prisiminimus atstatė paminklą – obeliską, kuris buvo pastatytas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečiui ir sunaikintas 1949 m. Paminklas atstatytas buvusioje vietoje, miestelio centre. Atidengtas 1991 metais.

► Burbiškių piliakalniai – trys piliakalniai Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Laukuvos seniūnijoje,  prie Burbiškių kaimo, Varnių regioniniame parke.

Pirmasis piliakalnis, Pilies kalnas, yra į vakarus nuo Paršežerio ežero. Stačiašlaitę 12–15 m aukščio kalvą iš pietų ir šiaurės juosia pelkėta žemuma, šiaurės vakaruose yra žemesnė aukštuma. Aikštelė pietryčių - šiaurės vakarų kryptimi 100 x 40–50 m dydžio su kiek įdubusiu viduriu. Ją ariant rasta akmeninių kirvių, įvairių metalinių dirbinių. Išorinių įtvirtinimų liekanos greičiausiai sunaikintos ariant.

Antrasis piliakalnis, Paršpilio kalnas yra į pietryčius nuo pirmojo, už Melnyčios upelio. Kalva žema, juosiama pelkių, su ovalia 100 x 120 m dydžio lygia aikštele. Kultūrinis sluoksnis ryškus. Rastas akmeninis galąstuvas, žiestų puodų šukių, apdegusio molio tinko gabalų.

Į vakarus nuo jų yra trečiasis piliakalnis, Sargakalnis. Jo kultūrinis sluoksnis neryškus. Į šiaurės rytus nuo piliakalnių, tarp Pašežerio ir Lukšto ežero yra Sietuvos kūlgrinda.

Panaudota informacija: http://lt.wikipedia.org/wiki/Laukuva