Kvėdarnos seniūnija

chansneakers chansneakers.store

Kvėdarna – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, kelių 164 Mažeikiai-Plungė-Tauragė ir 193 Kvėdarna-Švėkšna-Saugos sankirtoje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Šilalės, prie Jūros upės.  Seniūnijos centras. Koordinatės: 55°33′22″N 22°00′00″E

► Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia – tai šeštoji Kvėdarnos bažnyčia. Penktoji sudegė 1915 –aisiais, karo metu. Daugiausiai bažnyčios statyba rūpinosi kunigas Jonas Latvis. 1941 m. birželį bažnyčia pašventinta, tačiau karo pradžioje ji vėl sudegė, liko tiktai sienos. Nors ir nepalankiais okupacijų metais šventovė palaipsniui atstatyta ir įrengta.

Bažnyčią projektavęs Romanas Steikūnas rėmėsi romaninės viduramžių architektūros tradicijomis, todėl pastatas atrodo masyvus, rūstokas. Jis išmūrytas iš akmenų. Didžiausia vidaus interjero puošmena – trys 1942 m. iš Plungės atgabenti altoriai. Didysis – švč. Mergelės Marijos – profesionalaus darbo, panašaus į XVIII a. pab. kurtus vėlyvojo baroko altorius. Kuklesni šoniniai altoriai turi klasicizmo elementų, sprendžiant pagal išvaizdą, galėtų būti sukurti XIX a. Bažnyčioje įrengtas nedidelis istorijos ir meno muziejėlis.

► Kapinių koplytėlė – pietvakarinėje miestelio dalyje. Laipteliais kylantis takas tuoj atves prie koplyčios. Tai labai grakštus liaudiškos architektūros pastatas, tikėtina suręstas dar XIX a. Aplinkui koplyčią telkiasi menotyriniu bei kalbiniu požiūriu vertingiausi antkapiniai paminklai ir kryžiai. 

► Gvaldų koplyčia (Drungeliškės) – 500 m. Judrėnų link, ir nuo vieškelio dešinėn atsišakoja lauko keliukas. Jei kiek sausiau, nuvingiavus juo ketvertą kilometrų, pasiekiama koplyčia. Rodos, čia būta Drungilo žemės, iš šios pavardės – vietovės ir koplyčios pavadinimas. Pasakojama, kad ten kur dabar koplyčia, devynioliktame šimtmetyje ant akmens apsireiškė Kristus, vienas žmogus čia rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Ją nunešė į Kvėdarnos bažnyčią, bet po kurio laiko žiūri – vėl ji ant akmens. Kai trečią kartą tai pasikartojo, žmogus ten pastatė koplytėlę ir įdėjo į ją apsireiškusią statulą. Manoma, kad senoji koplytėlė pastatyta apie 1840 m. O 1937 m. kitas žmogus virš mažosios koplytėlės surentė dar vieną didesnę. Žmonės šią vietą laiko stebuklinga, čia esą galima išgyti nuo įvairiausių negalavimų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gvaldų bažnyčia (Nuotr. Rimos Norvilienės)

 

► Kazimiero Jauniaus klėtelė – muziejus - apie 5,5 km atstumu nuo Kvėdarnos miestelio, prie vieškelio Kvėdarna-Rietavas yra Lembo kaimas. Lembo sodžiaus gale, netoli Aitros upės, ant kalvelės stovėjo Jaunių sodyba. Sodyba turėjo apie 1,5 ha žemės plotą, kuriame tilpo sodas, daržai, kiemai, kūdra ir pastatai. Sodyboje buvo gyvenamasis namas, klėtis, dveji tvartai, kiaulininkas, daržinė ir jauja.

1849 m. gegužės 6 d. Juozapo Jauniaus ir Veronikos Grigaliūtės-Jaunienės šeimoje gimė Kazimieras, būsimasis kunigas, kalbininkas, profesorius, garsus lingvistas, padėjęs mokslinius pagrindus lietuvių kalbos tyrinėjimams.

Mažai kas beišliko, kas primintų K.Jauniaus gimtinę. Teliko tik klevai ir tvartas. 1972 metais buvusios klėtelės pamatų vietoje iš ąžuolo rastų buvo suręsta klėtelės kampas, ant kurio pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Kalbininko K.Jauniaus gimtinė”. Taip pat buvo atkurtas vienas šulinys su svirtimi. 1991 metais buvo atstatyta klėtelė, sodyba buvo aptverta žiogrių bei pjautine tvora. 1992 metais kovo mėnesį buvo atidarytas kraštotyros muziejus, ekspozicijoje bandyta atkurti Jaunių gyvenimą ir buitį. 2012 m. renovuota daržinė. Čia yra nemažai dokumentais bei foto medžiagos apie kraštiečio Kazimiero Jauniaus gyvenimą.

1908 metais kalbininkas profesorius Kazimieras Jaunius mirė toli nuo tėvynės-Peterburge, vienišas ir dideliame skurde. Tik tuomet išsipildė jo svajonė grįžti į gimtąją Lietuvą. Atgulė jis Kaune. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kazimiero Jauniaus klėtelė - muziejus (Nuotr. Aurelijos Bacevičienės)

► Paminklas Vytautui Didžiajam – priešais Kvėdarnos bažnyčią, kitapus gatvės. Tai aukštas trikampis obeliskas, taip pat dedikuotas Vilniaus miesto 600 - osioms ir Nepriklausomybės 10 – osioms metinėms. Kvėdarnos šaulių būrio iniciatyva paminklas pastatytas 1930 m. minint 500 - ąsias didžiojo kunigaikščio mirties metines. Obelisko autorius – skulptorius Aleksandras Klimaskis.

► Stogastulpis „žuvusiems už Lietuvą tremtyje ir Tėvynėje 1940-1953“ – Kvėdarnoje, Šilalės gatvės ašyje, kitapus buvusios turgavietės. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje panašios paskirties paminklų, pašventintas 1989 – ųjų rudenį. Pagrindinis pastatymo iniciatorius – vaistininkas, kraštotyrininkas, politinis kalinys, Kęstutis Balčiūnas. Stogastulpio autorius – Andrius Martinaitis.

► Plieninis kryžius „žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944-1959“ – maždaug 400 m. į šiaurės vakarus nuo stogastulpio, prie Liepų gatvės, pastatytas 1991 m. Jis žymi apytikrę vietą, kur partizaninio karo metais Kvėdarnos stribai ir saugumiečiai užkasdavo nukautus partizanus. Palaidotųjų skaičius nežinomas, bet vienas kvėdarniškis paliudijo, jog saugumiečių priverstas vien 1947-1948 m. čia užkasė apie 40 žmonių.

► Žydų kapinės – jose teišlikę keliasdešimt senų paminklų su žydiškais rašmenimis. 1662 m. pirmą kartą paminėti žydai XIX a. ir XX a. pr. sudarė pusę miestelio gyventojų. Kapinės mena žydų holokausto pradžią – čia sušaudyta ir palaidota 14 senukų ir invalidų. Likusieji žudyti Tūbinių miške.

► Akmuo „Velnio sostas“ – pietrytinėje Padievaičio piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskinio upelio krante, guli apytikriai 1,6 x 1,8 m. dydžio ir 0,7 m. aukščio akmuo. 1971 m. jo aplinką ištyrė archeologai, vadovaujami Vytauto Urbanavičiaus. Išaiškėjo, kad prie akmens buvo pagoniška šventvietė. Velnio Sostą nuo upelio pusės juosė didelių riedulių puslankis, kurio centre aptikta 1,5 m gylio ugniavietė su aukojimo pėdsakais.

► Padievaičio piliakalnis  - stačiašlaitis  tarp Jūros ir jos intakėlio Druskinio. Kadangi daugelį metų jį ardo upė, todėl iki šių dienų teliko 55 x 10 m aikštelės kraštas, dalis 7 m aukščio pylimo ir 2 m gylio gynybinio griovio. Prie piliakalnio šliejasi kitu gynybiniu pylimu ir grioviu nuo aukštumos atskirtas beveik hektaro ploto papilys. Žmonės šioje vietovėje apsigyveno ne vėliau kaip III amžiuje. Tai liudija 1986 m. papilyje rasta III a. Romos moneta.

► Kryžius, žuvusiems kovotojams – Šilų miške, tarp Aitros, jos intako Ližės ir naujojo žemaičių plento – 1996 m. atstatyta partizanų slėptuvė, pašventintas kryžius. Ši stovyklavietė mena Šalnos tėvūnijos Lūkšto būrio partizanus, žuvusius 1952 metais. 2013 m. slėptuvė atnaujinta.

► Pajūralio šv. Joakimo bažnyčia – jos medinė pirmtakė sudegė 1893-aisiais. Šventovė iš naujo pastatyta 1906-1908 m., Pajūralio dvaro savininko grafo Vladislovo Pliaterio lėšomis. Darbais rūpinosi tuometinis Pajūralio kunigas Kazimieras Žagrakalys. Bažnyčia – raudonų plytų mūro, vienabokštė, eklektiška, turi neoromaninės architektūros ir neogotikos bruožų. Gausi išraiškingų detalių. Svarbiausias akcentas – dekoratyvus šv. Joakimo didysis altorius. 

Naudota literatūra - Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 130-138 p. Kaunas.